Igarkos dienoraštis. 1948 05 22–1951 06 30 + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Aprašymas

Išleistas 70 metų namuose saugotas dienoraštis – unikalus tremties Igarkoje liudijimas.

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido tremtinio Jono Janušausko „Igarkos dienoraštį“ – išskirtinę tremtį už Šiaurės poliaračio liudijančią publikaciją. Autorius jį rašė trejus metus be perstojo, skrupulingai fiksuodamas kiekvienos tremtyje išgyventos dienos įvykius ir net menkas smulkmenas, todėl beveik trijuose šimtuose puslapių užfiksuota informacija atskleidžia naujų detalių apie tremtinių gyvenimą Sibire.

Dienoraščio autorius Jonas Janušauskas (1914–1996), stipraus Šimkaičių valsčiaus (dabar Jurbarko r.) ūkininko sūnus, buvo ištremtas su tėvais, savo ir sesers šeima – iš viso su dešimčia artimųjų. Dienoraštis rašytas kasdien trejus metus: nuo įsodinimo į traukinio vagoną 1948 metų gegužės 22 dieną iki 1951 metų birželio 30 dienos.

„Galima manyti, kad fiksuoti savo gyvenimą autorius apsisprendė jau pirmosiomis dienomis: po gegužės 22-osios įrašo, kurį greičiausiai užrašė kiek vėliau, tęsia 26 dieną ir nuo tada įrašai nuoseklūs. Tiesa, paskutinio pusmečio įrašai lakoniški, trumpi, kartais tik sakinys ar du – apie darbo pradžią, orą“, – pasakoja publikaciją rengusi Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Virginija Rudienė.

Rankraštį į Lietuvą parsivežė pats autorius, tačiau artimiesiems apie jį pasakė tik Atgimimo metais. Į muziejų prieš keletą metų jis pateko kaip trijų Janušauskų šeimos kartų atstovų – autoriaus sūnaus Algimanto, vaikaičio Povilo ir provaikaičio Arno – dovana. Tokio dienoraščio egzistavimas tuomet gerokai nustebimo tyrėjus: nors tremtį atspindinčių atsiminimų gausu, dienoraščio pobūdžio šaltinių esama išties nedaug, o istoriniu požiūriu jie yra patys vertingiausi.

„Kol kas tai yra vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje, vienoje iš atšiauriausių ir santykinai didžiausio lietuvių mirtingumo tremties vietų. Kasdienę tremtinių gyvenimo realybę autorius fiksavo itin įtaigiai, taigi turime trejų pirmųjų, sunkiausių tremties Igarkoje metų, didelės lietuvių šeimos kasdienio gyvenimo kroniką. Tai autentiškas tremtyje išgyventų dienų liudijimas, užrašytas tą pačią įvykių dieną, todėl paveikus ir patikimas“, – sako V. Rudienė.

Dienoraštyje, kitaip nei įprasta skaityti atsiminimuose ar autobiografijose, skrupulingai fiksuojama tremties kasdienybės autentika, todėl skaitytojai netruks įsijausti į bedžiaugsmę rutiną, kuri visgi stebina žmogaus sugebėjimu ją ištverti, surasti šviesos ir vilties prošvaisčių mažuose dalykuose.

Leidinys iliustruotas fotografijomis ir dokumentais iš Janušauskų šeimos archyvo, Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomų tremties bylų.

Dienoraštis yra vertingas šaltinis istorikams, sovietinio laikotarpio, ypač tremties, tyrinėtojams, taip pat ir kitų specialybių tyrėjams: psichologams, kalbotyrininkams, ekonomistams, etnologams. Jis vertas būti perskaitytas visų, besidominčių tautos praeitimi, vertinančių tikrą, be pagražinimų ir perdėto jausmingumo papasakotą tremties istoriją.

Leidinys bus pristatytas vasario 19 d. 18 val. Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Dalyvaus publikacijos rengėja Virginija Rudienė, istorikas dr. Antanas Terleckas, autoriaus artimieji.

***

[Pirmas įrašas] 1948 m. gegužės 22 d. rytas. Atvyksta 3 ginkluoti pareigūnai, perskaito Ministrų Tarybos nutarimą, kad aš su savo šeima ir tėvais privalau išsikelti į Vyriausybės numatytą nežinomą respubliką. Davė 40 minučių laiko susikrovimui, bet ir tas laikas nepraėjo – jau mes važiavome į buv[usius] savo namus, ten pakrovė į mašinas ir nuvežė į Viduklės stotį. Duonos davė Marcelė, Pažereckienė, Žiūraitis J. Ir Žiūraičio paėmiau rugius, kurie buvo padėti pas mane. Iš Viduklės išvykome tik gegužės 24 d. – laukėme, kol sugaudys kitus. Vykome per Panevėžį, per Latviją, per Smolenską. Gegužės 25 d. gavome pietus: davė duonos po 700 gr. ir po samtį sriubos.

[1948 m.] Birželio 26 d. rytas. Sukylame ankstokai, išsiverdame pusryčius duobėse ir vėl laisvi. Įsakymas – susirinkti vagonų vyresniesiems. Susieiname. Konvojaus leitenantas įsako kuo skubiausiai pasiruošti daiktus, kad, gavus įsakymą, be sutrukdymų galėtume vykti. Pas visus tremtinius nerimas, nes ateitis neaiški. Didžiausias subruzdėjimas: stumdosi, bėgioja, krauna, iškrauna savo maišus. Kiti bėga keptis lepioškų kelionei, treti verdasi kruopas prieš kelionę. Įvairūs spėliojimai dėl kelionės. Pietus šiandie gauname: duonos po 500 gr., kopūstų sriubos 2 viedrus, košės 1,5 viedro ir tos pat mėsos. Bebaigiant valgyti, įsakymas išnešti iš barakų turtus. Mūsų barakas paskutinis, todėl mes be strioko, dar nekurie dasikepa lepioškų, bet tuojau iškrauname, o mašinos ir arkliais veža į miestą, į prieplauką ir žmones, ir daiktus. Įsakymas vagonų vyresni[esiems] – paimti maisto 6 dienoms. Pasiliekame po 3–4 vyrus su maišais. Visi išvažiuoja, mes su maistu patys paskutiniai atvykstame į laivą. Jau radome savo daiktus suneštus į laivą, liko tik atvežtą maistą susinešti. Tuoj tai ir atliekame, ir jau visai naktis. Laivas „Juozas Stalinas". Laivas ne visai mažas, dviejų aukštų. Mūsų į antrą aukštą neleidžia, susikemšame kaip silkės į bačką. Moteris su vaikais ir senus bei ligonius suleidžia į atskirus kambarius, bet vietos nedaug plačiau, 2 vaikams ir motinai – apie 1 kv. m.. O mes, stiprioji dauguma, kai kurie dar suvirsta, o daugiausia tai stovi ar eina iš vieno šono kitan. Aš dalinu duoną ir sausą davinį, ir kol baigiu dalinti, jau saulė patekėjusi. O gavome davinį: duonos 172 kg ant 58 žmonių, paskiau – mėsos ir trijų rūšių žuvies 20 kg.

[1948 m.] 1 d. rugsėjo, trečiadienis. Oras labai gražus, dirbame suprakaitavę. Po darbo – pas Poviliuką. O, koks džiaugsmas, jau man Povilėlis nusišypso! Atrodo, kad gal ir atspės, kokia liga. Gal Dievas pasigailės tremtinių ašarų. Šiandie Maskvoje mirė Ždanovas. Visur vėliavos, juodu audeklu apsiūtos, visi tarnautojai pasipuošę šventadieniškai. Užeinu į krautuvę, gi parduoda saldainius. Tuoj į eilę. Paskui [manęs] dar desėtkas ir prieš [mane] – apie 5 lietuviai, kiti – rusai. Duoda rusams po 1–2 kg. Prieina lietuvė – sako: tegalima tik po 0,5 kg. Tai pasvėrė. Dar prieina kelios ruskės, be eilės nusipirko po 1 kg. Jau ir mano eilė netoli, gi pardavėja pareiškia, kad nėra jau. O aiškiai matyti, kad dar yra, bet, lietuvi, kam tu pasiskųsi, juk tave tavo tautiečiai atidavė užkankinimui.

[1949 m.] 24 d. gruodžio, šeštadienis. Kūčios. Oras vis šaltas, apie 40°. Šiandie einu į Naujamiestį, būtinai užsinoro Kūčioms silkių. Nu, ten gaunu, parsinešu ir kitokių gėrybių. Penktą valandą pareina iš darbo mamutė ir prasideda Kūčių ruošimas. Suruošia moterys sukilusios ir tuoj apsėdome stalą visa jungtinė dešimtis. Ir šiandie ypatingai geroje nuotaikoje praleidome Kūčias, mat vaikučiai ką tik išgijo – čia daug gero suteikia. Vincelės pinigai taipgi daug padėjo. O be to, jau antros Kūčios tokioje padėtyje, tai pripratome, ir be to, atrodo, daug nuotaiką pataiso ateities viltis. Po Kūčių jau vėlai sumiegame.

[1949 m.] 13 d. sausio, ketvirtadienis. Oras tiesiog lietuviškas: tyku, nešalta. Sabataitienė, senoji, jau 2 val. prieš atidarant krautuvę išėjo stoti į eilę. Mat vis to aliejaus žada duoti, bet vis nedatenka. Vis tik šiandie nupirko pusę kg aliejaus už 15 rub. ir kokio tai žvėries taukų pusę kg už 25 rub. Duonos, juodos ir baltos, nors sunkiai nuperkama, bet vis galima šiaip taip gauti. Į darbą. Šiandie daug gedo techniški įrengimai, tai darbas buvo sunkesnis. Vienai mergaitei dirbant atpjovė apvalus pjūklas gabalą mėsos nuo kairės rankos. Tuoj nusiuntė į perrišimo punktą. Po darbo – namo.

[paskutinis įrašas, 1951 m.] 30 d. birželio, šeštadienis. Ir užbaigiame viršvalandžius, nuo nakties – į darbą.